Paskutinius dvejus metus besimokydama mokykloje svajojau apie tai, kaip po dvyliktos klasės važiuosiu pažinti pasaulio. Tiesiog norėjau pakeisti aplinką ir pamatyti tai, ko dar nemačiau. Išvažiavau ne todėl, kad kažkur geriau nei Lietuvoje, išvažiavau, nes norėjau išbandymų, o išbandymai ten, kur kitaip nei namie: kur nekalba gimtąja kalba, kur turi gyventi be mamos pietų ir skalbtis pats. Kodėl nepasiėmiau laisvų metų, o pasirinkau studijas? Todėl, kad mokslas yra to mano trokštamo pažinimo dalis. Pati ilgai svarsčiau dėl studijų programos. Sunku būnant 19 metų pasirinkti, bet stengiausi nestresuoti. Mokslas niekam nepakenkė, o grįžti atgal ar pasikeisti programą tikrai įmanoma, nors kartais ir gaila tų stojimui įdėtų pastangų. Pasirinkau Daniją dėl kelių priežasčių: 1) Tėtis jau daugelį metų gretimoje šalyje darbuojasi, tai teko nuo mažens matyti skandinavų kultūrą 2) Mokslas nemokamas, o kokybė tikrai gera. Važiavau į kastu kelionę ir prieš stojant pati dalyvavau paskaitose - taigi mačiau savo akimis, kad mokslai vyksta visai kitaip. 3) Ir kaip jau minėjau, važiavai su kastu ir į Daniją, ir į Olandiją, ir kažkaip širdis prie Danijos labiau traukė. Įstoti nėra jau taip ir sunku. Tiesiog reikia daug darbų padaryti, tai tas daugiausia laiko užima. Kol motyvacinį pasirašai, kol visus reikalavimus susižiūri. Didžiausias išbandymas gal buvo anglų kalbos testas, nes pasirinkau laikyti IELTS ir pasiruošimai daug laiko užėmė. Na, o kastu tikrai padeda šito ilgo proceso metu: atsako į klausimus, į skambučius, atidaro savo ofiso duris ir nuramina. Didžiausias ačiū Julijai, kad visad šiltai priimdavo ir žadėdavo sėkmingus rezultatus.
Na, o kaip Aarhuso Universiteto studentė, skaičiuojanti dienas iki egzaminų, pasakysiu, kad labai džiaugiuosi. Viskas buvo daug kitaip nei tikėjausi, bet čia natūralu, mes visad įsivaizduojam kitaip, nei iš tikrųjų atsitinka. Džiaugiuosi, kad gyvenu naujame mieste ir turiu krūvą naujų vietų, kurias ketinu pažinti. Esu labai patenkinta žmonėmis, Arhusas toks „international“ miestas, kad jei nenorit visad kalbėt angliškai, galit net lietuvių draugų susirasti. Na, o mokslai nėra lengvi, bet išbandymai skatina judėt tolyn ir siekt svajonių.
Patarimas: klausykit širdies balso, jis neklysta. Visus metus sakiau, kad jei į Daniją neįstosiu, važiuosiu į Olandiją, bet paskutinius mėnesius nebūtų net per prievartą išvežę, tiesiog jaučiau, kad ne man. Ir aišku, jei tėvai nesukalbami, tai duokit jiem daugiau informacijos ir skatinkit - jie jūsų pusėj, tik nenori jūsų taip greit išleisti.
