Mano pasirinkimą studijuoti Danijoje nulėmė ilgas ir painus pasimetimas tarp svajonių ir realybės. Ilgai svajojau tapti lituaniste, bet pradėjus studijas Lietuvoje netruko ilgai suprasti, kad vieta ir programa yra toli nuo svajonės. Viską mečiau ir patraukiau į Daniją, kur po pirmų savaičių gyvenimo susivokiau - "now or never". Stojimo kelionę pradėjau savimi beprotiškai pasitikint, bet laabai greitai nurimau, kai supratau, kad išskirti save aplikuojant yra išties gana sunku. Teko pasėdėt ir pasukt galvą, ir susinervuoti dar dešimt kartų analizuojant save, kaip asmenybę, galinčią ir gebėsiančią studijuoti visiškai naujoj ir unikalioj aplinkoj. Buvo sunku ir painu, bet... pavyko! Ir studijuoju! Nors iš pradžių anketa buvo atmesta, vėliau buvau priimta (kas truputį išmokė vaikščioti ant žemės), o tuo metu KASTU visą laiką stovėjo užnugaryje su 100% pagalba, patarimais bei rūpesčiu!! Iš visos širdies abiturientams patarčiau neskubėti renkantis studijų programą ir nešokti stačia galva ten, kur širdis sako, jog galbūt ne? Važiuokit, pagyvenkit, parašykit aukštosioms mokykloms su prašymu sudalyvauti paskaitose, įsiliekit į šalies gyvenimo ritmą, kultūrą, pajuskit ar sutampat ir pirmyn! Būtent vieneri metai gyvenimo Danijoje prieš studijas šią akimirką man leidžia MĖGAUTIS mokslais, kai tuo metu man nebereikia sukti galvos dėl darbo, nuomos, kultūrinių skirtumų ar kalbos. O jeigu norisi studento statusu pasipuošti kuo greičiau, tuomet abiturientų vietoje remčiausi tik į KASTU, kurie padės bet kokiu atveju. Danija yra šalis, kurioje mokytojas yra lygus mokiniui ir atvirkščiai. Šimtaprocentinis pasitikėjimas vienas kitu, grupiniu darbu paremtos užduotys, diskusijos - daniško stiliaus paskaitos akademijoje, nes kaip patys sako: dvi galvos geriau nei viena! Net ėmiau svajoti apie tokias švietimo reformas Lietuvos ateityje. :)