Mielas būsimas studente,
Mano vardas Agnė, visai neseniai kaip ir tu turėjau rinktis, ką, kur ir kaip studijuoti, todėl noriu pasidalinti savo istorija, nes ji gali turėti įtakos ir tavo sprendimui.
Visų pirma, norėčiau papasakoti truputėlį apie savo gyvenimą Lietuvoje. Aš mokiausi Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijoje, kurioje didžiausias dėmesys teko tiksliesiems mokslams (tai yra mano stiprioji pusė, kai dabar pradėjau studijuoti Danijoje).
Taip pat šokau sportinių šokių klube “ Žuvėdra” ir lankiau Klaipėdos “Adomo Brako” dailės mokyklą. Gana sunku buvo viską suderinti, daugiausia laiko atimdavo šokiai, bet supratau, kad būdama meniškos sielos žmogumi, galiu pasiekti kažko daugiau ir užsitikrinti gerą ateitį. Galiu save pavadinti iššūkių ieškotoja, nes man patinka tai, kas yra sunkiau pasiekiama, nes tada įgauni daug patirties. Taip ir pradėjau savo ieškojimus apie užsienio universitetus ir pradėjau domėtis, ką norėčiau studijuoti. Jau aštuntoje klasėje viename tinklalapyje pamačiau “Kastu” organizacijos siūlomą galimybę išvykti
studijuoti į užsienį. Jau tada manyje buvo gimusi mintis, kad aš tikrai noriu pažiūrėti ir patirti, kaip viskas ten vyksta. Kai buvau dvyliktoje klasėje susiradau “ Kastu” kompaniją ir išvažiavau su jais į kelionę, kurioje pamačiau kaip atrodo universitetas, kokios yra studijų programos ir pan. Tai buvo be galo įdomu. Grįžusi namo pradėjau galvoti apie anketos pildymą ir anglų testo laikymą. Bepildydama anketą rinkausi komunikacijos specialybę ir stojau į Arhuso ir Copenhagos universitetus. Po kelionės į universitetus girdėjau, kad lietuviams anglų testas buvo nesunkus tai jam beveik ir nesiruošiau, bet kai sužinojau, kad man pritrūko vieno taško anglų teste, kad įstočiau ten, kur norėjau labai nusivyliau ir savim ir nebežinojau ką daryti. Tačiau sužinojau, kad vasarą bus organizuojamas dar vienas stojimas tiems, kurie nori stoti į užsienį ir tiems, kuriems nepavyko iš pirmo karto išlaikyti testo. Nenuleidau rankų ir antrą testą išlaikiau labai gerai, bet jau buvau pasirinkusi ne komunikaciją, bet pasaulinės verslo inžinerijos studijas VIA’os universitete (į šią programą irgi įėjo komunikacija ir dar kitų dalykų, kurie man pasirodė įdomūs). Po interviu sužinojau, kad įstojau ir, kad esu laukiama rugpjūčio mėnesį Danijoje. Labai apsidžiaugusi pradėjau bendrauti su lietuviais besimokančiais Danijoje, o taip pat nusprendžiau naujų draugų ieškoti “Kastu” organizuojamoje stovykloje. Taigi, kaip matai, mano stojimo procesas kainavo man šiek tiek jaudulio, bet galiausiai įstojau ten, kur norėjau.
Išvykimas į Daniją buvo labai greitas, nes jau liepos 23 palikau Lietuvą ir su keltu kėliausi į Švediją pas tėvelius, o paskui visi kartu atvažiavome į studentų miestelį apžiūrėti naujosios mano gyvenamosios vietos. Buvo labai įdomu, nes buvau prisivežusi visokių puodų, keptuvių, kurių net nereikėjo, nes ir baldai ir visokie įrankiai jau buvo mano kambaryje. Kitą dieną atvyko mano kambariokė, ji buvo italė, mes labai gerai sutarėme, bet ji čia buvo atvažiavusi tik vienam semestrui per mainų programą. Viskas čia man patiko: gražus kambarys, gera kambariokė ir visi besisveikinantys, labai draugiški užsieniečiai iš įvairių šalių. Universitetas yra už dviejų kilometrų nuo studentų miestelio,kuris yra miesto centre. Nors kiekvieną rytą tenka keliauti pėsčiomis, bet prie visko priprantama. Daugelis studentų nusiperka dviračius, kadangi tai yra greičiau ir patogiau (Danijoje daug žmonių važinėja dviračiais, be to yra daug dviračių takų) atvykti į universitetą. Kai pirmą kartą atvykau į universitetą, jis man paliko daug įspūdžių: labai tvarkingas ir toks jaukus. Klasė taip pat buvo draugiška ir pilna įvairių žmonių, iš skirtingų šalių. Keisčiausia buvo, kad didžiąją klasės dalį sudarė danai (jų yra apie 25). Pirmąją dieną taip pat susipažinome su mokytojais, kurie buvo labai draugiški ir linkę mus pažinti. Keista yra ir tai, kad į mokytojus kreipiamasi vardais. Ne tik mokytojai sukuria tokią gerą atmosferą universitete, bet ir darbuotojai, kurie dirba. Jei turi kokių nors problemų gali pagalbos prašyti visų universitete dirbančių žmonių ir tau jie tikrai padės. Po pirmos dienos susidariau bendrą vaizdą, kad čia nėra nieko baisaus ir tada visos baimės tarsi išnyko. Susipažinau su kai kuriais lietuviais pirmakursiais, pradėjau galvoti, kaip čia smagiai praleidus laisvalaikį ir pan. Tai pirmiausia dalyvavau įvaidinėje dienoje, kurioje turėjau atstovauti savo specialybę ir su savo grupe turėjom atlikti visokias užduotis, susijusias su mąstymu, o taip pat ir sportu. Buvo labai smagu, nes galiausiai sužinojom, kad mes buvome grupė, kuri buvo geriausia ir laimėjome prizą, t.y. kelionę į atrakcionus Arhuse ir penkiasdešimt litrų alaus (Danijoje alus labai populiarus greičiausiai todėl ir buvo šis prizas). Buvau paskirta atsakingu žmogumi organizuojant kelionę į Aarhus, bet susidorojau su šia užduotimi ir prisismaginau su visa savo grupe. Per pirmuosius mėnesius nuveikiau tikrai nemažai, mokytis nebuvo sunku tik truputį sunkumų kėlė anglų kalba, naudojimasis internetiniu dienynu, kuriame viskas surašyta (tiek tvarkaraštis, tiek namų darbai ir visa kita), ir dokumentų tvarkymasis (dėl leidimo gyventi Danijoje, viskas buvo parašyta danų kalba), bet palyginus laiką leidau smagiai. Savaitgaliais eidavau į klubą, žaisdavau stalo futbolą universitete, organizuodavau vakarienes su draugais ir t.t. Per daug niekur negali linksmintis, nes kainos čia labai didelės, todėl daug laiko praleisdavau universitete, nes visos pramogos yra nemokamos(organizuojami filmų vakarai, šokių pamokos, įvairūs konkursai). Taip pat nusprendžiau įsitraukti į stdentų atstovybės veiklą , kuri organizuoja įvairias šventes, renginius ir pan. Pavasario įvadinėje dienoje dalyvausiu kaip organizatorė ir padėsiu naujiems studentams įvairiais klausimais. Artimiausiu metu norėčiau pradėti vesti šokių pamokas studentams tai būtų ir pramoga, ir būdas užsidirbti papildomų pinigėlių iš universiteto. Bet ne tik viskas sukasi aplink universitetą. Esu susiradusi ir darbelio vienoje valymosi firmoje. Jį man padėjo susirasti vienas rumunas ir lietuvių pora. Labai džiaugiuosi gavusi darbą, nes pragyventi be darbo yra sunkoka ir nesinori, kad tėvai pergyventų dėl pinigų sumos, kurią reikia mokėti už pragyvenimą. Apibendrinus galiu pasakyti, kad man čia viskas labai patinka, nors galbūt kartais ir būna sunku, bet viskas įveikiama.
