Mano antrasis butas buvo beprotiško grožio ir dar centre. BET (visada yra bet tokiose situacijose) mano „butiokė“ buvo veganė. Bet ne miela veganė, o tokia, kuri išmetė visus mano dalykus, kurie nebuvo veganiški iš šaldytuvo (tokie, kaip pesto padažas ar bandele). Kol gyvenome kartu slapta nešdavausi „nelegalias“ prekes i savo kambarį (tokias kaip pieniškas šokoladas ir pan) ir melavau jai, kad džiugo sūris - be pieno...

Pirmomis dienomis Kembridže nuėjom su kita drauge lietuve į McDonald's ir stovėdamos eilėj apie kažką šnekėjom, juokėmės. Prieš mus stovėjo vaikinas ir tiesiog pažiūrėjo į mus po to į visas puses, todėl pasirodė keista. Draugė man sako: "Gal jis lietuvis, kad taip žiūri? " Aš jai sakau: "Ne, nepanašus". Tas vaikinas vėl į mus pažiūrėjo ir sako: "Kaip tai nepanašus?". Visi pradėjom juoktis – buvo puiki pažinties pradžia.

Turiu vieną pamokančią istoriją. Su drauge važiavome į Aarhus miestą. Tuo metu dar buvome „poor students“, tad į traukinį lipome zuikiais. Važiuojant į priekį, kontrolės nesutikome. Tačiau važiuojant atgal mus prigavo. Iš IKEA buvome prisipirkę daug indų ir kitų smulkių daiktų. Tad sėdėdamos su didžiuliais maišais nežinojome ką daryti. Kontrolierius buvo įpykęs, prašė mūsų duomenų. Mes „įjungusios“ rusišką akcentą pradėjome įrodinėti, kad esame turistės iš Rusijos, pasus palikusios viešbutyje, kad niekas nepavogtų, o dabar vykstame aplankyti draugų į gretimą miestą. Kontrolierius liepė mums sėdėti, kol patikrins likusius žmones traukinyje, vėliau grįš pas mus ir ką nors sugalvos. Netrukus traukinys sustojo mažame kaimelyje. Mes su visais IKEA maišais sprukome pro duris ir bėgome kiek kojos nešė. Bauda važiuojant be bilieto Danijoje - 700dkk, tad žmonės, nerizikuokit :D

Įsimintiniausių nuotykių turiu daug... Pasimatymas su dane per Halloween‘ą, kuris baigėsi ligoninės priėmimo skyriuje; kelionė į Barseloną, kurioje kartu su dėstytojais šventėm iki saulės pakilimo... Bet įsimintiniausias įvykis buvo kelionė į Italiją su mašina. Prieš rudens atostogas, su dvejais kursiokais, pradėjome juokauti ir dalintis istorijomis apie keliavimo laikais patirtus nuotykius. Iš to kažkaip išrutuliojome idėją, kad reikia kažkur išvažiuoti kartu. Likus savaitei iki atostogų susitikome rimtai jos aptarti – „rimtas“ planavimas baigėsi po 4 valandų. Kelionė buvo tikrai įsimintina - Miunchene Vokietijoje į mūsų automobilį vos neįsilaužė (laiku grįžome), Austrijoje Innsbruke pakliuvome į viešbutį už vieno žmogaus kainą trise, Italijoje Triestėje paragavome tikros itališkos picos, ištyrinėjome miestą ir Flixbusu nuvažiavome į Veneciją, kur turėjau daryti šimtą atsispaudimų keisčiausiose gatvelėse dėl prieš tai pralaimėtos šachmatų partijos su kursioku. Taigi, pakeliaukit jeigu galit su naujais draugais! ;)

Groningene gyvenau prie pat gražaus parko. Jame prieš tai buvau tik 1 kartą ir tai tik praėjau greitomis, nelabai besižvalgydama kur ir kas. Išėjusi į miestą pasivaikščioti, nutariau, kad reikia grįžti namo per parką, nes taip greičiau nuo tos vietos, kur tada radausi. Tik įžengusi į parką, žinojau, kad reikia visada eiti tiesiai ir išlysiu šalia namų. Deja, bet tą dieną kaip tyčia parke buvo maisto festivalis su gausybe "food trucks” ir dar daugiau žmonių, kurie tikrai nedavė gero prie mano orientacinių sugebėjimų. Spėju ėjau namo gal 30-40 minučių ir ties viduriu parko supratau, kad pasiklydau ir net nežinau ar teisinga kryptimi einu namo. Teko išsitraukti navigaciją, kuri parodė, kad mano namai yra už 3 minučių, tiesiog reikėjo paėjėti tiesiai. Tad ši planuota kelionė namo tikrai nebuvo trumpesnė, bet dar sugebėjau ir pasiklysti pakeliui, nors net bebuvo kur. Tad būsimiems studentams linkiu turėti pakrautą telefoną ir internetą, nes tikrai nežinai kada gali pasiklysti, net jei ir esi 3 minutės nuo namų!

Atvykus į Nyderlandus mano programos vadovai organizavo vadinama "fieldtrip'ą" (edukacinę-profesinę kelionę) į Austriją. Po visko kartu su kursiokais ir dėstytojais vykom slidinėti į Alpes, kur viskas ir prasidėjo. Kelionės metu vyko Ispanijos futbolo lygos taurės varžybos tarp komandų, kurių du didžiausius sirgalius kaip tyčia turėjom tarp kursiokų. Tai žodžiu - jie susilažino dėl pergalės, o mes tada visi, 30 žmonių, kartu su dėstytojais, sulindom i mažą viešbučio kambarėlį ir žiūrėjom ne kiek patį futbolą, kiek tu kursiokų emocijas. Abu jie, beje, ispaniškų šaknų, tai emocijų buvo sočiai. Neįsivaizduoju, ar kur Lietuvoje dėstytojai taip artimai ir be kompleksų, lyg draugai su studentais kažkur kalnuose žiūrėtų futbolą!