O buvo taip....
Šiais metais baigiu dvyliktą klasę. Netrukus egzaminai, galvos skausmas, nerimas, baimė. Negana to, dar reikia apsispręsti, ką daryti toliau, ko siekti gyvenime, kaip tobulinti save. Lietuvoje studijuoti yra ką, tik noro reikia turėti. Klausimas - kodėl aš ne Lietuvoje?
Mano "arkliukas" buvo anglu kalba, ne tik mokėjau ją, bet man ji patiko: man patinka kalbėti angliškai, žiūrėti filmus ir bendrauti. Šis anglų kalbos žinių troškimas paskatino mintis apie studijas užsienyje. Pradėjau tuo domėtis, važiavau į LITEXPO parodą, kalbėjau su daugelio šalių atstovais, bet labiausiai patiko Škotija bei Danija. Neklauskite kodėl, bet jau taip atsitiko kad Škotija atkrito ir liko Danija. Aišku, stojimas į Daniją buvo tik svajonė, nes kol kas dar nežinojau nieko konkretaus. Mano mama pastebėjo, jog noriu kažko daugiau nei Lietuva gali man pasiūlyti, tad nežinau, kaip ir iš kur, bet ji man pasakė apie organizaciją KASTU, kuri padeda tokiems svajokliams kaip aš įgyvendinti savo troškimus. Prasėdėjau turbūt visą dieną naršydamas šios organizacijos tinklapyje, skaičiau viską, ką radau, kai kur skaičiau net po kelis kartus... Kitą dieną jau rinkau iš mokytojų rekomendacijas :D.
Nuo tada ir prasidėjo viskas: rekomendacijos, motyvacinis laiškas, ruošimasis kelionei į Vilnių, maldos, anglu kalbos egzaminas ( tai 2 etapas stojimo procese, kuris, manau, yra sunkiausias ). Jis kėlė nerimą nors, atrodo, anglų moku gerai. Dėkui Dievui ir savo sugebėjimams - egzaminas išlaikytas, pajutau, kad nuo to, ko noriu, mane skiria mažas slenkstis, kurį ne tik turiu, bet ir privalau peržengti - interviu ... Jis praėjo sklandžiai ir pagaliau - ta diena , kurios neužmiršiu niekada, kai gavau laišką - sveikiname, Jūs įstojote. Sunku apibūdinti, kaip jaučiausi tada: visos tos mintys " Šiais metais baigiu dvyliktą klasę. Netrukus egzaminai, galvos skausmas, nerimas, baimė." - dingo . Pamenu, kai garsiai kelis kartus perskaičiau " jūs įstojote", o mintyse nuaidėjo žodžiai: "vis dėlto svajonės pildosi, tik nereikia nustoti stengtis jas pildant".
Nuostabu - eini į egzaminus, kai jau žinai, kad esi įstojęs, nebėra nerimo, baimės. Tiesiog ateini - parašai, išlieji savo per dvylika metų sukauptas žinias ir išeini. Nebėra jokio jaudulio galvojant, kaip teisingai jas išlieti, tai jau vyksta automatiškai.
Danija - tikrai nuostabi šalis, kaip ir visos kitos šalys - turinti ką parodyti. Pirmosios dienos koledže buvo neįtikėtinos , įspūdžiai sugriovė daug metų vidurinės mokyklos mokytojų kurtą iliuziją apie gyvenimą. Čia viskas kitaip, nėra ribos tarp mokytojo ir studento, visi lygūs ir draugiški. Klasėje mane supa studentai iš Rumunijos, Brazilijos, Latvijos, Bulgarijos, Islandijos, Turkijos, Danijos, Kinijos. Tai taip šaunu, išgirsti tiek daug naujų dalykų apie kitas šalis, bendrauji su tokiais studentais, kurie atkeliavo visai iš kito pasaulio galo, va štai ką reiškia - INTERNATIONAL SUROUNDING. Mokymo stilius ne toks, kaip aš buvau pratęs - kiekvienas už save, svarbu gauti geresnius rezultatus už kitą. Čia viskas grindžiama tvirtais ryšiais su mokytojais ir studentais. Dirbti reikia su savo grupe, grupė dažniausiai susideda iš keturių žmonių, tada atsiranda žodis "mes", nes visi darbai, visos užduotys turi būti atliekamos drauge, žinoma, yra darbų, kai reikia pabūti savarankiškais, bet vis tiek padarytą darbą gausi pateikti savo grupei, su kuria apsvarstysi, kas blogai ir ką pakeisti reiktų ir ar išvis apsimoka tai naudoti pristatyme. Kalbant apie mano specialybę, tai man čia yra rojus, Lietuvoje to gauti negalėjau, nes jei nori mokytis architektūrą, turi mokėti piešti, lankyti papildomas pamokas ir laikyti papildomą egzaminą prieš stojimus. Čia, Danijoje, naudojamos šiuolaikinės priemonės - kompiuteriai :D, žinoma, yra užduočių, kur ir su ranka reikia padirbėti, bet... - mokytojas pakvietė prie lentos studentą. Ant lentos padėjo du taškus ir pasakė, nubrėžk liniją tarp šių dviejų taškų. Studentas taip ir padarė. Mokytojas tarė: šis žmogus moka piešti, kaip ir visi likusieji klasėje, dabar tereikia išmokti suprasti - kaip nupiešti ...
Paskaitos metu niekada nepavargsi, neįmanoma, nebent esi absoliutus tinginys, kuriam menkiausios užduotys atima visas jėgas. Studentai patys nusprendžia, kada jiems reikia pertraukos, ar pats mokytojas pasako ,, 5 min break‘‘. Na iš tikrųjų sunku yra viską papasakoti ir dar sunkiau, tai suprasti skaitantiems.
Į užsienį važiuoti mokytis turi ne dėl to, jog manai, kad ten lengviau bus, o dėl to, kad nori, nori patirti kažką naujo ir nebijai, jog ten gali būti daug sunkiau nei būtų buvę, jei būtum pasilikęs Lietuvoje. Turi suprasti, kad negalėsi grįžti namo kas kelios savaitės, nesups tavęs pažįstami veidai, nebegirdėsi savo kalbos, niekas nebepadarys tau pietų :D Tave sups visai kita aplinka. Jei visa šita tu gali pamiršti ir į pirmą vietą pastatyti savo ateitį, troškimus, ir "home sickness" ar vaikino/panelės palikimas Lietuvoje tau netrukdys mokytis, tik tada gali pradėti galvoti apie studijas užsienyje.
