Mano istorija apie studijas užsienyje, galima sakyti, prasidėjo 2013 metų sausio pabaigoje, viename iš barų įsikūrusių Vilniaus senamiestyje. Tą vakarą, kaip buvo įprasta, po darbų su geru draugu, buvusiu grupioku bakalauro studijose gurkšnojom alų ir galvojom – ką veikti toliau? Vasarą baigę bakalauro studijas vienoje Vilniaus kolegijų, abu jau turėjome gerus darbus, tačiau norėjosi kažko daugiau. Kalba aišku pasisuko apie magistrantūros studijas, deja abu būdami kolegijos absolventais, norėdami Lietuvoje įstoti į magistrantūrą, turėjome visų pirma praeiti vadinamąsias „išlyginamąsias studijas“ – papildomus studijų metus (ar kelis), kadangi kolegijoje mokėmės tris, o ne keturis, lietuviškam bakalaurui įprastus metus. Kadangi, studijų metu abu aktyviai dalyvavome studentų atstovybės veikloje ir jau buvome užsienyje pagal ERASMUS mainų programą, žinojome, kad daugelyje Europos šalių užtenka trijų metų bakalauro studijų, kad galėtum patekti į magistrantūrą, tai ir faktas, kad Lietuvoje mane dominančių magistrantūros studijų (baigiau anglų kalbos bakalaurą) pasirinkimas nebuvo didelis tapo pagrindinėmis stojimo į užsienį priežastimis. Taip pat, žinoma, dar paprastas noras pakeisti aplinką, patirti kažką naujo, naują iššūkį, kurio studijos arti namų nebūtų suteikusios.
Taigi tą vakarą nusprendę stoti į užsienį, pradėjome ieškoti galimybių. Kokioje šalyje studijuoti per daug nerūpėjo, tačiau abu laikėmės nuomonės, kad už studijas nemokėsime, ar bent nemokėsime daug :) Pirmas variantas buvo Austrija, ar Škotija, taip pat, Švedija ir kitos skandinavų šalys. Galiausiai peržvelgėme variantus praktiškai visoje Europoje (netgi Islandijoje :D) ir kol ieškojome... Beveik visur baigėsi paraiškų padavimo terminai. Taigi pasirinkimas gerokai sumažėjo, vienas pagrindinių variantų liko Danija, siūlanti nemokamas studijas visiems Europiečiams ir kalnus įvairių, įdomių magistrantūros programų.
Nusprendėme nebegaišti laiko ir kuo greičiau susitvarkyti reikalingus popierius, išsivertėme bakalauro diplomus, susiradome visas stalčiuose dulkėjusias rekomendacijas. Kadangi stojome į magistrą, paskubom užsiregistravau ir išsilaikiau TOEFL anglų kalbos žinių testą. Pateikiau paraiškas į du universitetus Danijoje – Southern Denmark University (SDU) ir Aalborg University (AAU). Į SDU paraišką pateikiau per jų pačių sistemą, o į AAU per KASTU international, tiesiog taip greičiau ir paprasčiau pateikti paraišką. Įstojau į abu pasirinktus universitetus, tačiau nusprendžiau studijuoti AAU. Vėlgi, dėl paprastos priežasties – jie atsakė pirmieji, o aš neturėjau laiko laukti atsakymo iš SDU, jie atsakė pora savaičių vėliau, kai jau buvau sutikęs studijuoti Danijos šiaurėje. Apie SDU žinau nedaug, tačiau tikrai nesigailiu pasirinkęs Aalborg‘ą, nes ir specialybė kurią studijuoju atrodo daug įdomesnė nei ta kurią rinkausi SDU, o ir pats Aalborg‘o universitetas – neabejotinai vienas geriausių Danijoje. Taip pat, tarptautinė aplinka čia ypatinga, vien šiemet į AAU įstojo daugiau nei 800 naujų užsienio studentų iš viso pasaulio, šis skaičius iki šiol auga kasmet. Įstoti man nebuvo sunku, žinojau, kad mano bakalauras atitinka reikalavimus, turėjau daugiau rekomendacijų negu reikėjo stojimui ir gerus balus. Taip pat, netikėtai gerą TOEFL rezultatą, kas, manau, suvaidino tikrai svarbų vaidmenį stojant. Todėl siūlau nenuvertinti šio barjero, anglų kalbos testas – viena svarbiausių stojimo dalių, nors asmeniškai, manau, kad savo paskirčiai tarnauja ne taip kaip turėtų, bet čia jau kita tema. Jam būtinai reikia gerai pasiruošti. Turiu pridurti, kad stojant į magistro studijas būtinas TOEFL, IELTS arba Cambridge Universiteto modelio anglų žinių testas, kiti variantai paprastai netinka.
Vienaip ar kitaip, įstojus rūpesčiai nesibaigia, juk reikia susirasti kur gyventi, susiplanuoti kelionę, taip pat, per vasarą atsisveikinti su visais draugais, darbais ir panašiai. Čia su daug problemų nesusidūriau, gyvenamąjį plotą radau iš karto, per to paties universiteto skyrių besirūpinantį užsienio studentų apgyvendinimu. Jie dirba principu „first come, first serve“ taigi čia buvo pirmas dalykas kurio ėmiausi įstojęs. Gal ir ne pigiausias variantas, bet rastas be jokių vargų ir visą laiką buvau tikras, kad atvažiavęs turėsiu kur gyventi. Atsisveikinti su draugais, darbais ir už manęs liekančiu gyvenimu aišku buvo kiek sudėtingiau. Tačiau norėjau važiuoti ir tikrai nebūčiau leidęs šiems dalykams manęs sulaikyti. Tikri draugai per pora metų juk niekur nedings, o darbas, kad ir koks būtų geras, yra pakeičiamas. Išvažiuoti į užsienį bent dviems metams man buvo iššūkis, o juos įveikti – geriausias ir įdomiausias būdas tobulėti.
Taigi ruduo atėjo, studijos prasidėjo. Dalinuosi butu su keturiais kitais magistrantūros studentais, dviem Vokiečiais, Olandu ir Graiku. Šauni kompanija leisti laisvalaikį, nors aišku tuo laisvalaikis neapsiriboja. Bet apie ką aš čia? Juk reikia ir apie studijas kažką pasakyti. AAU turi kiek neįprastą studijų modelį – „Problem based learning“ jis vadinasi. Esmė tokia: dabar lapkričio antra savaitė, o aš jau atsiskaičiau du egzaminus ir į paskaitas iki vasario eiti nebereikės. Vietoj to, su keturių kitų studentų grupe dirbame su projektu, trumpai tariant rašome tam tikrą mokslinį darbą, patys atliekame reikiamus tyrimus, renkame teorinę medžiagą. Šaunus būdas mokytis, daug įdomiau nei sėdėti ir konspektuoti paskaitas, ar egzamino išvakarėse stengtis neužmigt, nes dar nebaigei ruoštis. Vienintelis likęs egzaminas – projekto atsiskaitymas, skirtas keturiems pagrindiniams mano studijuojamiems dalykams. Projektą atliekame patys su paskirto kuratoriaus, vieno iš šio semestro lektorių, konsultacijomis. Kas iš to išeis pamatysim žiemą. Iki lapkričio vykusios paskaitos taip pat buvo šaunios. Kadangi jų metu vyksta aktyvios diskusijos, beveik niekada nepavyksta baigti laiku, bet nuobodu nesidaro, ir diskusijos ir dėstytojai ir studijuojami dalykai per daug įdomūs.
